Rudens gamta po truputį atsisveikina ir prašo ramybės, tarsi kviesdama trumpam sustoti. Toks stabtelėjimas, skambant kanklių muzikai, įvyko 2026 m. spalio 29 d. Utenos RPM centro bibliotekoje, pripildytoje vaškinių žvakių šviesos. Proseneliai šį ypatingą metą vadino Ilgėmis – nuo žodžio „ilgėtis“. Tai laikas, kai nurimsta žemė, o prisiminimai sujungia su tais, kurių jau nebėra šalia.
Renginys prasidėjo filmu apie Vėlinių tradicijas ir ypatingą žmogaus ryšį su išėjusiaisiais. Ypač jautriai nuskambėjo mokytojos Daivos Šereikienės pasakojimas apie močiutės megztas pirštines. Ši nedidelė, bet brangi relikvija per meilę, rūpestį, šeimos tradicijų perdavimą sujungė net tris moterų kartas...Tautodailininkė Audra Udrienė dalijosi mintimis apie Vėlinių prasmę šiandienos pasaulyje. Jos pasakojimas apie lininę staltiesę, paveldėtą iš senelių ir tapusią gyvu šeimos istorijos liudijimu, priminė, kad tikrosios vertybės nesensta ir neišnyksta. Senos nuotraukos ir išlikę senolių daiktai tądien trumpam virto tiltu tarp praeities ir dabarties. Iš rankų į rankas perduodamas siūlų kamuoliukas simboliškai sujungė dalyvius į bendrą atminties ir bendrystės giją, tarsi sakydamas, kad kiekvienas esame savo šeimos istorijos tąsa...
Protėvių paliktas dvasinis paveldas, brangūs prisiminimai ir kiekvieno iš mūsų vieta laiko tėkmėje patvirtino paprastą, bet labai svarbią tiesą: žmogus gyvas tol, kol gyvena atmintyje, pasakojimuose ir širdyse...
